Tunelio sindromas

Vertimas iš latvių kalbos
Dirbantieji rankų darbą, kuriems keletą dešimčių metų diena iš dienos didžiausias krūvis teko plaštakoms ir plaštakų sąnariams, antrojoje gyvenimo pusėje skundžiasi skaudančiomis, tirpstančiomis ar nejautriomis plaštakomis. Viena iš šio negalavimo priežasčių galėtų būti karpalinio tunelio sindromas, kurį galima pagydyti ir, net gydant pavėluotai, pasiekti gerų rezultatų.

Kas yra tunelio sindromas?

Per dilbį eina keletas nervų: du didžiausi – ulnarinis ir mediana nervas. Vietoje, kur plaštaka pritvirtinta prie dilbio, kaulus jungia raiščiai, sąnariai, sąnarių kapsulės. Vienas iš pagrindinių raiščių, kuris sulaiko plaštakos sąnarį, yra raištis, kuris tęsiasi per plaštakos pagrindą vidinėje pusėje. Jis yra stiprus ir masyvus, bet, kaip ir bet kuri organizmo sudedamoji dalis, kurią veikia gausybė faktorių – šaltis, drėgmė, rūgštys, fizinis krūvis, – jis kinta. Savo ruožtu, organizmas didžiulio krūvio ar išorinio poveikio veikiamą raištį stiprina – jis pasidaro storesnis. Kartais jis pastorėja ir nuo uždegimo bei sąaugų, tačiau daugiausiai nuo sunkaus darbo, kurį būtina atlikti, pavyzdžiui, melžėjoms, rankomis kasdien pamelžiančioms keletą karvių. Karpalinio tunelio sindromas paplitęs ir tarp žvejų, kurie plikomis rankomis traukia tinklus, moterų, kurios diena iš dienos lopo tinklus, tolimųjų reisų vairuotojų, traktorininkų, taip pat gamyklų darbininkų, kurie kasdien dirba su cheminėmis medžiagomis ar vargina pirštus verpdami, bet gali neretai pasitaikyti ir tarp tų, kurie dirba kompiuteriu, ar bet kurios kitos profesijos atstovų.


Po šiuo raiščiu, kuris vadinamas karpaliniu tuneliu, driekiasi du didesni nervai, o svarbiausias iš jų – mediana arba vidurinis nervas. Jei šioje vietoje prasideda uždegimas, atsiranda sąaugų arba raištis sustorėja, tunelis susiaurėja, užspausdamas nervą ir mažąsias kraujagysles, kurios maitina nervą. Šiuo atveju pacientai skundžiasi: „Man taip tirpsta rankos, kad negaliu pamelžti karvės, megzti,” „tirpsta rankos ir negaliu užčiuopti kampo”.
Vis dėlto, būtina atminti, kad plaštakos gali tirpti, jas gali deginti, skaudėti ar jos gali tapti nejautrios ir dėl mediana nervo uždegimo; nervas gali būti užspaustas po dilbio ar žastikaulio lūžių alkūnės ir peties sąnariuose; šie simptomai gali pasireikšti, jei nervas užspaustas kaklo lygyje; pirštai gali tirpti kaklo osteochondrozės atveju. Šiuos niuansus gali atskirti tik specialistas, vis dėlto, daugeliu atvejų gydytojai, neišsiaiškinę tikrosios rankų tirpimo priežasties, išrašo pacientui vaistų ar blokadas, užmiršdami, kad pirmiausia būtina išsiaiškinti tirpimo ar skausmo priežastį.

Diagnostika

Tiksliai nustatyti, kuris nervas užspaustas, galima atlikus elektromiografiją (nustatomas nervo gyvybingumas ir valdymo pajėgumas), magnetinį rezonansą (tyrimas parodo nervo struktūrą, nugaros smegenis, nugaros smegenų nervų šakneles) ar kompiuterinę tomografiją (gerai matyti kaulų išaugos, kremzlės, rageliai, sustorėję raiščiai), taip pat atlikus kraujo tyrimus (nustatoma, ar organizme nėra uždegimo).

Gydymosi galimybės

Vos pradėjus tirpti rankoms, visai nebūtina skubėti pas specialistą. Pirmiausia rankas reikėtų prieš einant miegoti mirkyti šilto vandens vonelėje, į kurią įberta viena ar dvi saujos rupiosios druskos ar vaistinėse ir parduotuvėse įsigyjamos vonios druskos (dozavimas nurodytas ant pakuotės). Po to rankos nusausinamos ir „pamaitinamos” kremu. Patartina naudoti kūdikių odai skirtą kremą, kuris suminkština tiek odą, tiek poodinius raiščius. Retkarčiais rankas mirkyti vonelėje profilaktiškai reikėtų visų tų profesijų atstovams, kuriems kasdieniame darbe didesnis krūvis tenka plaštakomis, plaštakų sąnariams. Rankas būtina saugoti nuo šalčio ir karščio mūvint pirštines bei vengti fizinių sužalojimų.
Jei druskos vonios nepadeda, patartina pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, tačiau galima ir iš karto kreiptis į neurologą, neurochirurgą ar ortopedą. Specialistas priklausomai nuo negalavimo išrašo vaistų, tepalų, injekcijų, rekomenduoja lankyti fizioterapines procedūras arba duoda siuntimą atlikti kuriuos nors iš jau minėtųjų tyrimų.
O jei negalavimas rimtesnis, kurioje nors iš penkių neurochirurgijos klinikų Rygoje, taip pat Rėzeknėje, Daugpilio ar Liepojos centrinėje ligoninėje būtina atlikti blokadas arba plaštakas operuoti. Blokada atliekama, kad vaistai patektų prie nervo užspaudimo vietos, – tai gali būti nuskausminamieji, priešuždegiminiai, maitinantys nervinius audinius vaistai, vaistai nuo suaugimo ir t. t. Tai nusprendžia kiekvienas specialistas.
„Nereikia bijoti chirurgijos, bijoti reikia... chirurgų” – šį humoristinį posakį perskaičiau ant sienos vienoje JAV klinikoje. Dalis tiesos šiame juoke yra. Karpalinio tunelio sindromo operacija yra lyg ir labai paprasta – perskeliamas raištis ir vienas tunelio galas kraštas atsidaro, nuimdamas krūvį nuo nervo, tačiau operacijos metu būtina naudoti optiką, kad nebūtų pakenkta audiniams. Pasaulinė praktika rodo, kad operuojant 1% atvejų galimos komplikacijos, apie tai pacientas prieš operaciją būtinai turi būti informuotas. Operacijos metu gali prasidėti kraujavimas, nes šalia yra arterija, dirbant paviršutiniškai, galima pažeisti sausgysles bei kitus aplinkinius audinius. Gero metodo esama endoskopinėje chirurgijoje, bet jis taikomas pagal griežtas profesines indikacijas.
Pacientas turi žinoti, kad chirurginė intervencija gali neduoti pageidaujamo rezultato, jei ligoniui blogai suauga žaizda, t. y., blogai gyja ar susidaro randai. Randuoti pjūvio audiniai gali paskatinti tunelio susiaurėjimą. Todėl reikėtų informuoti gydytoją, kad pacientui po operacijos ar traumos susidaro randai, ir galbūt bandyti pašalinti problemą endoskopiniu būdu ar vaistais. Gali pasitaikyti atvejų, kai mediano nervas buvo stipriai užspaustas ir nei vaistais, nei operacijomis jo negalima atkurti.
Dažnai tunelio sindromas paliečia abi plaštakas, tačiau nerekomenduoju abiejų rankų operuoti iš karto, nors kartais pacientai primygtinai to reikalauja, nes po operacijos jiems reikia bent vienos rankos, kuria galėtų pavalgyti ir apsirengti. Po operacijos mažiausiai dvi savaites nepatartina dirbti fizinio darbo, o jei vis dėlto tenka dirbti, būtina mūvėti pirštines. Žaizda gyja blogiau, jei pacientas vartoja alkoholį ar nesaugo plaštakos, nes lengvai gali įsimesti infekcija. 5-7 dienas po operacijos būtina nešioti gipso longetę arba specialų ortezą.
Karpalinio tunelio operacija yra valstybės lėšomis apmokama paslauga. Privačioje klinikoje, įskaitant tyrimus, ji kainuotų nuo 99,- latų.
Dirbdamas jau daugiau nei 25 metus neurochirurgijos srityje, pastebėjau, kad pacientai dažnai atvyksta pas gydytoją tada, kai liga jau stipriai progresavusi. Neretai pacientai būna gydęsi chaotiškai, patys vartoję medikamentus, patys pasirinkę fizioterapinę procedūrą, patys paprašę gydytojo atlikti blokadą. Dėl tokių chaotiškų veiksmų liga paaštrėja, paprastai ligos diagnostika būna atlikta paviršutiniškai arba visai neatlikta, dažnai šie žmonės būna nusivylę medicinos galimybėmis pagydyti tunelio sindromą. Vis dėlto, dėl neefektyvaus gydymosi dažnai kaltinama nesėkminga pacientų ir gydytojų bendradarbiavimo forma.