Tunelinis sindromas

Dirbantieji darbą rankomis, kuriems kelis dešimtmečius kasdien didžiausias krūvis teko būtent plaštakoms ir plaštakų sąnariams, antroje gyvenimo pusėje skundžiasi skaudančiomis, tirpstančiomis, nejautriomis plaštakoms. Viena iš priežasčių galėtų būti riešo tunelinis sindromas, kurį galima gydyti, vėlyvo gydymo rezultatai yra geri.

Kas yra tunelinis sindromas?

Per dilbį eina keletas nervų: du stipriausi – ulnarinis ir vidurinis nervas. Vietoje, kur plaštaka pritvirtinta prie dilbio, kaulus kartu laiko raiščiai, sąnariai, sąnarių maišeliai. Vienas iš pagrindinių raiščių, kuris laiko plaštakos sąnarį, yra raištis, kuris tęsiasi per plaštakos pagrindo vidinę pusę. Jis yra stiprus ir masyvus, bet kaip bet kuri organizmo sudedamoji dalis, kuri patiria per didelį poveikį – šalčio, drėgmės, rūgščių, fizinio krūvio – jis keičiasi. Organizmas milžinišką krūvį arba išorės poveikį patiriantį raištį stiprina – jis pasidaro storesnis. Kartais jis sustorėja nuo uždegimo ir suaugimų, tačiau dažniausiai – nuo sunkaus darbo, kurį turi atlikti, pavyzdžiui, melžėjos, rankomis kasdien pamelžiant keletą karvių. Riešo tunelinis sindromas taip pat kamuoja žvejus, kurie plikomis rankomis traukia tinklus, moteris, kurios kasdien lopo tinklus, tolimųjų reisų vairuotojus, traktorininkus, gamyklų darbininkus, kurie kasdien dirba su cheminėmis medžiagomis arba apkrauna pirštus verpdami, o galbūt ir tuos, kurie dirba prie kompiuterio, bei bet kurios kitos profesijos atstovus. Po šiuo raiščiu, kuris vadinamas karpaliniu tuneliu, eina du didesni nervai, bet pagrindinis –vidurinis nervas. Jei šioje vietoje prasideda uždegimas, atsiranda suaugimai arba raištis sustorėja, tunelis susiaurėja, suspausdamas nervą ir mažas kraujagysles, maitinančias nervą. Šiuo atveju pacientai skundžiasi: „Man tirpsta rankos, kad negaliu pamelžti karvės, megzti,“ „tirpsta rankos ir negaliu pajusti vairo“. Vis dėlto reikia prisiminti, kad plaštakos gali tirpti, jas gali deginti, skaudėti arba jos pasidaro nejautrios ir dėl vidurinio nervo uždegimo; nervas gali būti suspaustas po dilbio arba žastikaulio lūžių alkūnės ir peties sąnariuose; šie simptomai gali būti, jei nervas suspaustas kaklo srityje; pirštai gali tirpti sergant kaklo osteochondroze. Šiuos niuansus gali atskirti tik specialistas, tačiau daugeliu atvejų gydytojai, neišsiaiškinę tikrosios rankų tirpimo priežasties, išrašo pacientui vaistų arba blokadų, užmiršdami, kad visų pirma reikia išsiaiškinti tirpimo ar skausmo priežastį.

Diagnostika

Tiksliai nustatyti, kuris nervas suspaustas, galima atlikus elektromiografiją (nustato nervo gyvybingumą ir laidumą), magnetinį rezonansą (tyrimas parodo nervo struktūrą, nugaros smegenis, nugaros smegenų šakneles) arba kompiuterinę tomografiją (galima gerai matyti kaulų išaugas, kremzles, ragelius, sustorėjusius raiščius), taip pat atlikus kraujo tyrimus (nustatoma, ar organizme neprasidėjo uždegimas).

Gydymo galimybės

Pirmą akimirką, kai pradeda tirpti rankos, iškart visai nereikia eiti pas specialistą. Iš pradžių rankas reikėtų pamirkyti, prieš einant miegoti jas palaikant šilto vandens vonelėje, į kurią įberta viena, dvi saujos rupios druskos arba vaistinėse ir parduotuvėse perkamos vonios druskos (dozė nurodyta ant pakuotės). Po to rankas reikia nusausinti ir „pamaitinti“ kremu, rekomenduojamas kremas kūdikių odos priežiūrai, kuris suminkštins tiek odą, tiek poodinius raiščius. Rankas mirkyti profilaktiškai kartais reiktų visų tų profesijų atstovams, kurių plaštakoms, plaštakų sąnariams dirbant kasdienį darbą tenka didesnis krūvis. Rankas reikia saugoti nuo šalčio ir karščio užsimaunant pirštines, taip pat nuo fizinių pažeidimų. Jei druskos vonelės nepadeda, rekomenduojama konsultuotis su šeimos gydytoju, galima iš karto eiti pas neurologą, neurochirurgą arba ortopedą. Specialistas, priklausomai nuo nusiskundimų, išrašys vaistų, tepalų, injekcijų, patars lankyti fizioterapines procedūras arba nusiųs atlikti kokį nors jau minėtą tyrimą. Jei liga vis dėlto pasirodys rimtesnė, kokioje nors iš penkių neurochirurgijos klinikų Rygoje, taip pat Rėzeknėje, Daugpilio ir Liepojos centrinėse ligoninėse reikės atlikti blokadas arba plaštakas operuoti. Blokada daroma siekiant suleisti vaistų į nervo suspaudimo vietą – tai gali būti vaistai nuo skausmo, uždegimą slopinantys, nervų audinius maitinantys, nuo suaugimo ir t.t. Tai – kiekvieno specialisto kompetencija. „Nereikia bijoti chirurgijos, reikia bijoti … chirurgų,“ šį humoristinį posakį perskaičiau ant sienos vienoje JAV klinikoje. Pokšte yra dalis tiesos. Riešo tunelinio sindromo operacija tarsi yra labai paprasta – reikia perskelti raištį ir tunelio vienas kraštas yra atviras, sumažinant krūvį nervui, vis dėlto operacijos metu reikia naudoti optiką, siekiant nepažeisti audinių. Pasaulinė praktika rodo, kad operuojant 1 % atvejų galimos komplikacijos – apie tai būtina prieš operaciją informuoti pacientą. Operacijos metu gali vykti kraujavimas, nes šalia yra arterija, aplaidžiai dirbant galima pažeisti sausgysles ir kitus aplinkinius audinius. Geras metodas – endoskopinė chirurgija, bet jis taikomas pagal griežtas profesionalias indikacijas. Pacientas turi žinoti, kad chirurginis įsikišimas gali neduoti pageidaujamų rezultatų, jei ligoniui prastai sugyja žaizda, tai yra, prastai gyja arba formuojasi randai. Dėl randuotų pjūvio audinių gali susiaurėti tunelis. Todėl gydytoją reiktų informuoti apie tai, kad pacientui po operacijos arba traumos susidaro randai, ir tikriausiai bandyti problemą pašalinti endoskopiškai arba vaistais. Gali pasitaikyti atvejų, kai vidurinis nervas buvo stipriai užspaustas, ir nei vaistai, nei operacijos jo negali atkurti. Dažnai tunelinis sindromas pažeidžia abi plaštakas, tačiau nepatariu abiejų rankų operuoti iškart, nors kartais pacientai to primygtinai reikalauja, nes po operacijos reikės bent jau vienos rankos normaliai pavalgyti ir apsirengti. Po operacijos mažiausiai dvi savaites nerekomenduojama dirbti fizinio darbo, bet, jei vis dėlto reikia dirbti, mūvėtinos pirštinės. Žaizda prasčiau gis, jei pacientas vartos alkoholį arba nesaugos plaštakos, nes lengvai gali patekti infekcija. 5-7 dienas po operacijos reikia nešioti longetę arba specialų ortezą. Riešo kanalo tunelinio sindromo operacija yra valstybės kompensuojama paslauga. Privačioje klinikoje, įskaitant tyrimą, ji kainuos 99,00 latų. Dirbdamas jau daugiau nei 25 metus neurochirurgijoje, pastebėjau, kad pacientai dažnai atvyksta pas gydytoją, kai liga jau yra labai progresavusi. Dažnai pacientai gydosi chaotiškai, patys vartodami vaistus, patys rinkdamiesi fizioterapines procedūras, patys prašo gydytojo atlikti blokadą. Toks chaotiškas elgesys ligą paaštrina, paprastai ligos diagnostika būna atlikta paviršutiniškai arba visai neatlikta ir dažnai šie žmonės būna nusivylę medicinos galimybėmis gydant tunelinį sindromą. Vis dėlto neefektyvus gydymas dažnai būna nesėkminga pacientų ir gydytojų bendradarbiavimo forma.